Daugelio iš mūsų atmintyje vis dar gyvi prisiminimai apie tą ypatingą, saldų vaikystės skonį, kurio, atrodo, neįmanoma pakartoti. Tai buvo laikai, kai saldumynų pasirinkimas parduotuvių lentynose buvo nepalyginamai skurdesnis nei šiandien, tačiau kiekvienas gautas saldainis turėjo didžiulę vertę. Kvapas, spalvingi popieriukai ir net pats procesas, kaip sunkiai kartais tekdavo gauti geidžiamą skanėstą, sukuria nostalgijos jausmą, kuriam sunku atsispirti. Nors šiandien prekybos centrai lūžta nuo įvairiausių užsienietiškų ir vietinių konditerijos gaminių, daugelis su ilgesiu prisimena tuos paprastus, bet širdžiai mielus „senovinius“ saldainius, kurių receptūros, pakuotės ar net patys pavadinimai jau seniai išnyko iš apyvartos arba pasikeitė neatpažįstamai. Šiame straipsnyje pasinersime į saldžią praeitį ir prisiminsime legendinius skanėstus, kurie formavo mūsų vaikystę.
Irisai – saldūs „plombų traukikai“
Vienas ryškiausių prisiminimų, susijusių su to meto saldumynais, be abejonės, yra irisai. Tai buvo ne šiaip saldainiai, o tikras iššūkis dantims ir kantrybei. Daugelis juos vadindavo „plombų traukikais“ dėl jų neįtikėtinai lipnios ir kietos tekstūros. Nors šiandien parduotuvėse galima rasti įvairių „Toffee“ tipo saldainių, anie, senieji irisai, pasižymėjo visai kitokia specifika.
Populiariausi tų laikų irisai buvo kvadratinės formos plytelės, kurias reikėdavo laužyti. Dažnai jos būdavo tokios kietos, kad be peilio ar stipraus smūgio į stalo kraštą jų padalinti nepavykdavo. Patys žinomiausi pavadinimai, kurie iškart sukelia nostalgiją:
- „Auksinis raktelis“ (Zolotoj kliučik) – tai buvo tamsesnės spalvos, itin tąsus ir pieniško skonio irisas. Jo popieriuką puošė pasakų motyvai, o skonis buvo intensyviai karamelinis.
- „Kis-kis“ – dažniausiai šviesesnis, kiek kitokios receptūros irisas, ant kurio pakuotės puikavosi katinas. Šie saldainiai buvo šiek tiek minkštesni už „Auksinį raktelį“, tačiau vis tiek pasižymėjo savybe stipriai lipti prie dantų.
- „Tuzik“ – dar viena irisų rūšis, kurios pavadinimas ir pakuotė su šuniuku buvo puikiai atpažįstami kiekvienam vaikui.
Šių saldainių gamybos technologija rėmėsi kondensuotu pienu ir dideliu cukraus kiekiu. Šiandieniniai gamintojai dažnai naudoja augalinius riebalus, palmių aliejų ir įvairius stabilizatorius, todėl net ir nusipirkus saldainį tuo pačiu pavadinimu, skonis bei tekstūra retai kada primena tą tikrąjį, vaikystės irisą, kuris burnoje tirpdavo lėtai ir palikdavo ilgai išliekantį pienišką poskonį.
Legendiniai „Monpensje“ skardinėse dėžutėse
Jei reikėtų įvardinti patį estetiškiausią to laikmečio saldumyną, tai neabejotinai būtų „Monpensje“ (Montpensier) ledinukai. Jų išskirtinumas slypėjo ne tik skonyje, bet ir pakuotėje. Tai buvo maži, įvairiaspalviai, vaisių skonio ledinukai, supakuoti į apvalias, plokščias skardines dėžutes. Šios dėžutės dažnai būdavo tokios gražios, kad suvalgius saldainius niekas jų neišmesdavo.
Skardinės dėžutės tapdavo tikru lobiu vaikams ir suaugusiems:
- Vaikai jose laikydavo savo „brangenybes“: sagas, monetas, pašto ženklus ar kitus smulkius radinius.
- Moterims jos pasitarnaudavo kaip adatinės ar siūlų ritėms laikyti.
- Vyrai garažuose jose rūšiuodavo varžtelius, vinis ir veržles.
Patys ledinukai buvo labai smulkūs, tarsi maži brangakmeniai, ir dažnai sulipdavo į vieną didelį luitą, jei dėžutė gaudavo drėgmės. Norint pasimėgauti saldainiu, tekdavo dėžutę stipriai papurtyti arba net padaužyti. Skoniai varijavo nuo rūgščių citrininių iki saldžių apelsininių ar uogų, o jų sudėtyje dažnai būdavo naudojami natūralūs kvapikliai, kurie suteikdavo tą specifinį, „cheminį“, bet malonų aromatą, kurio šiandieniniuose ledinukuose dažnai pasigendame dėl pasikeitusių gamybos standartų.
Karamelės su įdaru: „Vėželiai“ ir „Barbarisai“
Karameliniai saldainiai sudarė didžiąją dalį asortimento, nes buvo pigesni ir lengviau prieinami nei šokoladiniai. Tačiau tarp paprastų karamelių buvo keletas rūšių, kurios turėjo kultinį statusą. Viena iš jų – „Vėželiai“ (Račkienės). Tai buvo unikalūs saldainiai be popierėlių (arba su jais), kurie iš išorės atrodė kaip rausva karamelė, o viduje slėpėsi trapus, sluoksniuotas riešutų ir šokolado masės įdaras. Jų forma priminė mažus vėžlio kiautus arba tiesiog netaisyklingus gabalėlius.
Kitas nepamirštamas skonis – „Barbarisas“. Tai buvo pailgi, skaidrūs raudoni ledinukai, pasižymintys itin ryškiu, rūgščiai saldžiu raugerškio uogų skoniu. „Barbarisas“ buvo toks populiarus, kad jo kvapas tapo bendriniu žodžiu apibūdinti tam tikrą aromatą. Nors šie saldainiai gaminami ir dabar, daugelis teigia, kad anksčiau jie būdavo „aštresnio“ skonio ir lėčiau tirpdavo burnoje. Taip pat verta paminėti ir „Diušes“ – kriaušių skonio ledinukus, kurie savo populiarumu nenusileido „Barbarisui“ ir buvo neatsiejama limonado bei saldainių kultūros dalis.
Sveriami vafliai ir sausainiai popieriniuose maišeliuose
Atskiras vaikystės prisiminimų skyrius priklauso sveriamiems produktams. Tuometinės parduotuvės, dažnai vadinamos gastronomais, turėdavo skyrius, kuriuose pardavėjos dideliais metaliniais samčiais sverdavo sausainius, vaflius ar meduolius. Šie produktai būdavo sudedami į grubaus, pilkšvo popieriaus tūteles, kurios čežėdavo ypatingu garsu.
Ypač populiarūs buvo citrininiai vafliai – rūgštoki, sluoksniuoti, dažnai parduodami ne pakuotėmis, o tiesiog laužytomis plytomis. Jų skonis skyrėsi nuo dabartinių, kurie dažnai yra pernelyg saldūs. Taip pat daugelis prisimena kietus, kvadratinius sausainius, kuriuos reikėdavo mirkyti arbatoje, nes sausi jie buvo sunkiai įkandami. Šis ritualas – sausainio mirkymas karštoje arbatoje, kol jis suminkštėja, bet dar nenukrenta į puodelį – buvo tikra vaikystės meno forma.
Namų gamybos „saldainiai“ deficito laikais
Kadangi parduotuvėse ne visada pavykdavo rasti geidžiamų skanėstų, arba tėvai tiesiog negalėdavo jų leisti sau kasdien, vaikai ir mamos tapdavo išradėjais. Namų gamybos saldumynai užima didelę dalį kulinarinio paveldo prisiminimų.
Degintas cukrus šaukšte
Tai buvo pats paprasčiausias ir greičiausias „ledinukas“. Receptas genialiai paprastas: į valgomąjį šaukštą įberiama cukraus, jis laikomas virš dujinės viryklės ugnies, kol cukrus išsilydo ir paruduoja. Tuomet masė greitai atšaldoma (kartais įdedant degtuką kaip pagaliuką). Nors virtuvė pakvipdavo dūmais, o šaukštai dažnai likdavo sugadinti visam laikui, rezultatas atstodavo brangiausius ledinukus.
Tinginys ir vafliai su „Rududu“
Nors „Tinginys“ gaminamas ir šiandien, senovinis receptas skyrėsi. Dažnai jis būdavo gaminamas tiesiog iš sausainių trupinių, kakavos ir sviesto, be jokių priedų, nes kondensuotas pienas būdavo deficitas. Tačiau, jei pavykdavo gauti skardinę kondensuoto pieno, šventė būdavo garantuota. Jį virdavo puode su vandeniu keletą valandų, kol pienas tapdavo karameliniu („Rududu“ prototipas), ir pertepdavo vaflių lakštus. Šie naminiai vafliai būdavo pjaustomi rombais ir tapdavo pagrindiniu gimtadienių akcentu.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Šioje skiltyje atsakome į dažniausiai kylančius klausimus apie senovinius saldainius ir galimybes juos rasti šiandien.
Kodėl senoviniai saldainiai buvo kitokio skonio nei dabar?
Pagrindinė priežastis – ingredientai ir gamybos standartai. Sovietmečiu ir ankstyvuoju nepriklausomybės laikotarpiu saldumynų gamyboje buvo naudojama mažiau pakaitalų. Šokoladas dažniau buvo gaminamas iš kakavos sviesto, o ne palmių aliejaus, pienas buvo tikras, o ne pieno milteliai ar riebalų mišiniai. Taip pat cukrus buvo pagrindinis saldiklis, tuo tarpu dabar dažnai naudojami gliukozės-fruktozės sirupai, kurie keičia produkto tekstūrą ir saldumo pojūtį.
Ar įmanoma kur nors nusipirkti tų pačių „Irisų“ ar „Monpensje“?
Visiškai identiško skonio produktų rasti sunku, nes net ir išlikę prekių ženklai pakeitė receptūras pagal ES reikalavimus ir kaštų optimizavimą. Tačiau specializuotose parduotuvėse, prekiaujančiose rytietiškais ar retro stiliaus saldumynais, galima rasti labai panašių analogų. Kai kurie gamintojai leidžia „retro“ serijas, bandydami atkurti senąsias pakuotes ir skonius, tačiau vartotojai dažnai pastebi skirtumus.
Kodėl išnyko popieriniai saldainių popieriukai?
Anksčiau saldainių popieriukai (ypač šokoladinių) būdavo sudaryti iš kelių sluoksnių: vaškinio popieriaus, folijos ir viršutinio spalvoto popieriaus. Tai buvo brangu ir neekologiška. Šiandieninės pakavimo technologijos („flow-pack“) leidžia naudoti hermetišką plastiką, kuris geriau apsaugo produktą nuo aplinkos poveikio, ilgina galiojimo laiką ir yra pigesnis gamyboje. Deja, tai atėmė dalį žavesio iš saldainių išvyniojimo proceso.
Pagalvėlės su kakava ir džemais
Dar vienas specifinis produktas, kurio šiandieninėse lentynose beveik nebeliko tokia forma, kokia buvo anksčiau, yra vadinamosios „pagalvėlės“. Tai buvo gana pigūs, dažnai sveriami karameliniai saldainiai, apvolioti kakavos milteliuose (kad nesuliptų) ir turintys minkštą uogienės įdarą. Jų išorinis sluoksnis buvo matinis, tarsi dulkėtas, o pati karamelė – gana trapi.
Šių saldainių ypatybė buvo ta, kad jie dažnai parduodami dideliais luitais, nes dėl drėgmės ir šilumos parduotuvėse jie tiesiog susilydydavo. Nepaisant ne visada patrauklios prekinės išvaizdos, jų skonis buvo unikalus – kakavos kartumas susimaišydavo su saldžia uogiene ir traškia karamele. Dažniausiai įdaras būdavo obuolių, slyvų ar abrikosų skonio. Šiandien panašūs produktai gaminami, tačiau jie dažniau yra glazūruoti šokoladu, kad būtų patvaresni ir estetiškesni, todėl tas senasis, paprastas „kakavinis“ variantas tapo tikra retenybe, kurią prisimena tik vyresnės kartos smaližiai. Šis paprastumas ir buvo didžioji tų laikų konditerijos paslaptis – be blizgių pakuočių ir sudėtingų rinkodaros triukų, skonis kalbėjo pats už save.
