Žurnalistės pradžia: nuo faktų iki analizės
Rūta Janutienė žiniasklaidoje pasirodė kaip viena iš tų, kurie nori gilintis. Jos žurnalistinė karjera prasidėjo klasikinėje žurnalistikoje – faktų rinkime, reportažų rengime, tačiau labai greitai ji išsiskyrė gebėjimu analizuoti, interpretuoti ir vertinti. Laidų ciklai, tokie kaip „Paskutinė instancija“, tapo Rūtos vizitine kortele – tai nebuvo tiesiog interviu, tai buvo žurnalistiniai tyrimai su aštriu klausimu, su pozicija ir drąsa mesti iššūkį viešai nuomonei.
Jos laidos nuolat kėlė klausimus apie sistemą, valdžią, atsakomybę, o ne vien retoriškai – neretai tai buvo pastūmiai visuomeninei diskusijai, netgi teisiniams veiksmams. Tačiau šis stilius ne visada patiko tiems, kurie mėgsta komfortą.
Nuo žurnalistikos prie politikos: nepatogumas nesikeičia
Perėjimas iš žiniasklaidos į politiką buvo natūralus žingsnis – kai kuriems tai atrodė kaip bandymas išnaudoti sukauptą žinomumą, kiti tai vertino kaip tęstinę misiją. 2016 m. Rūta Janutienė dalyvavo Seimo rinkimuose su „Tvarka ir teisingumas“, vėliau buvo susijusi ir su kitomis politinėmis iniciatyvomis, tačiau visur išliko ištikima sau – kalbanti, kritikuojanti, siūlanti alternatyvas.
Jos pasisakymai dažnai būdavo nepopuliarūs. Kai kurie vertino juos kaip radikalius, kai kurie – kaip sveiką priešpriešą dominuojančiai nuomonei. Viena aišku – Rūta niekada nesiekė visiems patikti. Ji siekė išsakyti tai, ką laiko tiesa.
Ką reiškia būti nepatogiu žmogumi?
„Nepatogumas“ viešojoje erdvėje dažnai painiojamas su provokatyvumu. Tačiau Rūta Janutienė rodo, kad tai – kur kas giliau. Būti nepatogiu – tai reiškia nedalyvauti sutarime, kad „apie kai ką geriau nekalbėti“. Tai reiškia užduoti klausimus ten, kur kiti tyli, ir atsisakyti prisitaikyti prie ideologinių vėjų. Tai reiškia ne vien kritiką, bet ir nuolatinį pasirengimą būti kritikuojamam.
Būti nepatogiu reiškia sąmoningai rinktis kelią, kuris gali būti vienišas, bet ne išdavikiškas. Dėl to Rūta neretai susidurdavo su profesionaliu ir asmeniniu spaudimu, boikotais ar net cenzūra. Tačiau tokios situacijos tik patvirtindavo jos įsitikinimą – tylėjimas veda į dar didesnį visuomenės inertiškumą.
Konfliktai, kurie tapo vieši
Vieša veikla retai būna sklandi – ypač, kai kalbi apie tai, kas kitiems nemalonu. Rūta Janutienė neretai atsidurdavo viešų ginčų sūkuryje. Jos interviu, publikacijos, socialinių tinklų įrašai dažnai tapdavo naujienų tema. Kritika jai skambėdavo tiek iš dešinės, tiek iš kairės. Vieni ją vadino sąmokslo teorijų šalininke, kiti – tiesos sakytoja. Bet net ir griežčiausi kritikai pripažindavo – ji nebijo rizikuoti savo vardu.
Tokie konfliktai ne kartą užtrenkė duris į kai kurias televizijos ar leidybos platformas, bet taip pat atvėrė kelius tiesioginiam ryšiui su auditorija – per internetą, socialinius tinklus, knygas ar nepriklausomus kanalus. Rūta pasirinko išlikti laisva.
Kritika – asmeninė ir sisteminė
Rūtos Janutienės tekstuose nuolat susiduriame su viena linija – žmogus turi teisę žinoti ir teisę klausti. Ji kritikuoja ne tik konkrečius politikus, bet ir pačią sistemą – jos neveiklumą, uždarumą, aroganciją. Toks požiūris neišvengiamai provokuoja ir asmeninį puolimą. Buvo bandymų ją marginalizuoti, priskirti kraštutiniams judėjimams, tačiau Rūta niekada nepretendavo į vienos stovyklos atstovę – jos misija visada buvo nepriklausomumas.
Ši kritika dažnai būdavo argumentuota, paremta faktais, bet net jei forma būdavo aštri – turinys dažnai pataikydavo į jautrią visuomenės vietą. Ir tai reiškė – kažkas turi kalbėti garsiai.
DUK – dažniausiai užduodami klausimai
Ar Rūta Janutienė vis dar aktyviai veikia žurnalistikoje?
Taip, ji kuria turinį įvairiomis formomis – nuo laidų iki straipsnių ir internetinių pokalbių, dažnai nepriklausomose platformose.
Kokie pagrindiniai jos politiniai akcentai?
Ji dažniausiai kalba apie sistemos skaidrumą, valdžios atsakomybę, piliečių teises ir spaudos laisvę.
Kodėl jos veikla vertinama taip prieštaringai?
Todėl, kad ji drąsiai kalba apie tai, kas kitiems nemalonu, ir nebijo konfrontuoti su įtakingais asmenimis ar struktūromis.
Ar ji kada nors yra atsiprašiusi už savo pasisakymus?
Viešo atsiprašymo atvejų mažai – dažniausiai ji pagrindžia savo poziciją argumentais, o ne pataikavimu auditorijai.
Kaip Rūta vertina dabartinę žiniasklaidos situaciją?
Kritiškai – ji nuolat pabrėžia, kad žiniasklaida tampa per daug priklausoma nuo politinių ar komercinių interesų.
Kai balsas tampa pasirinkimu
Rūta Janutienė pasirinko būti nepatogi ne dėl dėmesio, o dėl įsitikinimo, kad tylėjimas visuomenėje veda prie stagnacijos. Nors toks pasirinkimas atnešė daug iššūkių, jis taip pat suformavo tvirtą ir lojalią auditoriją, kuri vertina atvirumą, drąsą ir žmogišką požiūrį. Būti nepatogiu – tai pasirinkimas kalbėti net tada, kai tylėti būtų patogiau. Ir Rūta savo pavyzdžiu primena, kad tikrieji pokyčiai prasideda nuo balsų, kurie nesutinka nutylėti.
